Maldos galia

 Ištrauka iš Stormi Omartian knygos „Pamaldžios žmonos jėga“

Žmonos maldos galios negalima naudoti kaip priemonę vyro kontrolei,

ir noriu tave įspėti, kad nesusiviliotum netikra viltim!

Iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai.

Maldos galia reiškia savęs atsižadėjimą,

nuo visokių pretenzijų pasikliauti savo jėgomis ir galimybėmis,

visiškai pasitikėti Dievo galia, galintį pakeisti tave, tavo vyrą,

visą jūsų gyvenimą ir jūsų santuoką.

Ši galia duodama ne tam, kad tapti rimbu nepaklusniam žvėriui tramdyti.

Ji duodama kaip priemonė, kad palaipsniui atgimtų santuoka,

tai įmanoma tik žmonos maldų dėka, kuri stengiasi  teisingai elgtis,

o ne būti teisi, greičiau duoti nei imti.

Tik taip galima paprašyti Dievo ateiti į savo vyro gyvenimą ir duoti palaiminimus,

kurie pasekoje pasieks ir tave.

Kai mes su Maiklu susituokėm, tarp mūsų prasidėjo nesutarimai, aš mažiausiai galvojau apie maldą. Ją aš mačiau kaip paskutinę viltį. Išbandžiau pačius įvairiausius būdus: pykausi, ginčijausi, maldavau, užsidarydavau savyje, ir, žinoma, bandžiau žaisti populiarų nekalbadienių žaidimą. Prireikė laiko kol supratau, kad maldos dėka galima išvengti panašių nemalonių metodų.

Šiandien, kai skaitai šią knygą, mes su Maiklu pragyvenome santuokoje daugiau nei ketvirtį amžiaus. Tai tikrai stebuklas, ir tame nėra nei mažiausio mūsų nuopelno – tai malonė Dievo, kuris atsakydavo į mūsų maldas. Galiu prisipažinti, kad ir po daugybės metų, aš vis dar to mokausi ir tai nelengva. Tegu ir šiandien aš dar darau klaidų, kaip ir anksčiau, bet esu visiškai įsitikinusi, kad malda veikia.

Gaila, bet aš nemokėjau teisingai melstis už savo vyrą, kol nepradėjau melstis už savo vaikus. Kai į savo maldas pradėjau gauti iš Dievo gilius ir rimtus atsakymus už juos, nusprendžiau taip pat karštai ir stropiai melstis už vyrą. Ir tuo pačiu pastebėjau, kad už vaikus melstis lengviau. Su jais būname nuo pat gimimo ir visa širdimi linkime tik geriausio. Bet melstis už vyrą ne taip paprasta, ypač jei tu jau patyrei vedybinio gyvenimo kartėlį. Vyras gali įžeisti tave savo abejingumu, nedėmesingumu, jis gali būti grubus ir erzinti. Jis gali kalbėti žodžius, kurie kaip adata pervers širdį, ir kiekvieną kartą, kai meldies už jį, tu jauti, kaip skauda pūliuojanti žaizda. Akivaizdu, kad tu negalėsi atverti savo širdies Dievui, taip kaip Jis nori, iki tol kol neatsikratysi „adatos“ savo širdyje.

Malda už vyrą visai ne tai, kas malda už vaiką (kokiomis vienodomis jos neatrodytų), todėl kad nesi savo vyro motina. Mes turim galią savo vaikams, duotą Viešpaties, bet mes neturim galios savo vyrams. Visgi mums duota „Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę…“ ( Lk. 10:19) ir savo malda suardyti priešų planus.

Daugybė problemų, kylančių šeimyniniuose santykiuose, faktiškai yra priešiško plano dalis, skirta visiškam sunaikinimui. Bet mes galim pasakyti:

Aš niekam neleisiu išardyti mūsų santuokos.

Aš ramiai nestovėsiu ir nežiūrėsiu, kaip mano vyrą veda iš tiesos kelio.

Aš nebūsiu abejinga ir neleisiu tarp mūsų iškilti nematomai sienai.

Aš neleisiu, kad susvetimėjimo ir savitarpio nesupratimo rūdys ar pasirinktas neteisingas sprendimas sugraužtų mūsų santykius ir suardytų, tai ką mes stengiamės kartu kurti.

Aš nesusitaikysiu su skausmu ir nenoru atleisti, kurie veda skyrybų link.

Mes galim atlaikyti bet kurį negatyvų poveikį savo santuokos atžvilgiu ir tikėti, kad Dievas duos jėgų išsaugoti ją. Tu gali pastatyti ir apjuosti savo santuoką apsaugine siena, nes Jėzus pasakė: „…ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 18-18). Jėzaus vardu tu turi galią sustabdyti blogį ir atverti kelią gėriui. Maldoje tu gali išsakyti Dievui viską, kas trukdo tavo vyrui gyventi pilnavertį gyvenimą: apie alkoholizmą, darboholizmą, tinginystę, depresiją, charakterio silpnumą, nesugyvenamumą, nerimą, baimes ar chroniškas nesėkmes – ir melstis, kad nuo viso to išvaduotų.

Neskubėk skelbti savo santuokai mirties nuosprendį…

Dabar galiu sąžiningai prisipažinti, kad kažkada rimtai galvojau, kad mums su vyru reikia pagyventi atskirai ar net išsiskirti. Šiandien toks sprendimas man nepriimtinas, nes nei pirmą, nei antrą variantą nelaikau geriausia priemone nelaimingos santuokos problemoms spręsti. Aš žinau, ką Dievas sako apie skyrybas; žinau, kad šis kelias Jam nepatinka ir skaudina, o aš mažiausiai už viską pasaulyje noriu skaudinti Viešpatį. Bet man labai gerai pažįstamas nusivylimo jausmas, užmušantis gebėjimą priimti teisingus sprendimus. Man pažįstama tokia vienatvės būsena, kurioje siela pasiruošus pulti prie kiekvieno, kuris sutinka pažvelgti ir pamatyti joje tave. Aš patyriau tokį nepakeliamą skausmą, nuo kurio kilusi mirties baimė privertė mane ieškoti vienintelės prieinamos priemonės išgyventi – atsikratyti šio skausmo šaltinio. Aš žinau, ką reiškia elgesys, padiktuotas nevilties, kai nematai ateities. Man teko ištisom dienom patirti negatyvių emocijų spaudimą, ir niekas, apart skyrybų, nežadėjo norimo palengvėjimo.

Mūsų santuokos didžiausia problema buvo užsiplieskiantis vyro būdas. Vieninteliu jo pykčio taikiniu buvau aš ir vaikai. Nuo jo žodžių aš viduje susigūždavau ir jaučiau šaltį. Negaliu pasakyti, kad buvau be nuodėmės – visai atvirkščiai. Aš buvau įsitikinus, kad mano kaltės ne mažiau, tik nežinojau kaip viską ištaisyti. Aš pastoviai meldžiau Viešpatį sušvelninti vyro būdą, sumažinti jo irzlumą, suminkštinti ir nuraminti širdį, bet pokyčių nepastebėdavau. Nejaugi Dievas manęs negirdėjo?  Net kilo įtarimas, kad Jis labiau palankus vyrui nei žmonai.

Po keleto tokio gyvenimo metų, su ašaromis kreipiausi į Viešpatį: „Tėve, daugiau negaliu taip gyventi. Žinau Tavo požiūrį į skyrybas, bet daugiau negaliu gyventi su šiuo žmogum po vienu stogu. Padėk man, Viešpatie“. Valandų valandas sėdėjau ant lovos su Biblija rankose ir kovojau su stipriu noru paimti vaikus ir išeiti. Žinau, kad Dievas išgirdęs mano sielos šauksmą, leido man aiškiai suvokti ir pamatyti gyvenimą po skyrybų, ir susimąstyti apie kilsiančias problemas: kaip užsidirbsiu pragyvenimui ir auklėsiu vaikus, kokie liks draugai ir baisiausia – kaip skyrybos paveiks dukros ir sūnaus psichiką. Vaizdas buvo labai siaubingas. Jei išeisiu, galbūt palengvės, bet prarasiu viską, kas buvo brangu. Žinojau, kad Dievas mums su Maiklu paruošė kitą išeitį.

Kai mąsčiau apie savo ateitį, Viešpats man atskleidė, kad, jei savanoriškai savo gyvenimą atiduosiu į Jo rankas, jei atsisakysiu ketinimų palikti vyrą ir visas savo reikmes patikėsiu Jam, Jis išmokys mane, kaip savo gyvenimą pašvęsti maldai už Maiklą. Jis parodys kaip reikia melstis už vyrą, ir kol aš melsiuos, Viešpats atgaivins mūsų santuoką ir apipils Savo palaiminimais mus abu. Mes tapsime geresniais, jei pereisime per tai kartu, o ne atskirai. Dievas man parodė, kad Maiklas stipriai supančiotas savo praeities voratinkliu, kuris neleidžia pasikeisti. Bet Jis numatė panaudoti mane kaip vyro išlaisvinimo įrankį, jei tik aš sutiksiu. Buvo skaudu ir sunku, aš daug verkiau, bet kai pasiryžau, manyje pirmą kartą nušvito viltis. Aš pradėjau kasdien melstis už Maiklą – meldžiausi taip, kaip niekada anksčiau nesimeldžiau.

Kiekvieną kartą man tekdavo išpažinti savo širdies ydas. Aš pamačiau koks gilus mano skausmas ir nuoskauda, nenorėjau už jį melstis, nenorėjau prašyti Dievo palaiminimų jam. Aš norėjau, kad Viešpats žaibiškai perskrostų jo širdį ir sunaikintų žiaurumą. Aš kartojau: „ Viešpatie, aš prisipažįstu, kad nemoku atleisti savo vyrui. Išmokyk mane gailestingumo.“Po truputėlį pradėjau pastebėti pokyčius mumyse. Kai Maiklas užsiplieksdavo pykčiu, vietoj įprasto susierzinimo, pradėdavau melstis už jį. Aš prašiau Dievo parodyti man jo pykčio priežastį. Ir Jis parodė. Aš paklausiau, ką galėčiau padaryti, kad padėtis pasikeistų. Ir Jis išmokė. Pykčio protrūkiai retėjo ir trumpėjo. Kasdien, maldų dėka, įvykdavo kažkas pozityvaus. Ir šiandien mums dar toli iki tobulumo, bet praėjome ilgą kelią. Jis buvo nelengvas, bet esu įsitikinusi, kad Dievo kelias vertas pastangų, verta juo eiti, nes tai vienintelis būdas išgelbėti santuoką.

Žmonos maldos jėga už vyrą nepalyginamai didesnė net už jo motinos maldą (atleiskite man, mama). Žinoma, nėra karštesnės maldos, kai motina meldžia už savo sūnų, bet „Vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“ ( Mt 19-5,6). Dabar jie viena komanda, sutelkta dvasine vienybe. Vyro ir žmonos sąjungos jėga Dievo akyse stipriai viršija jų jėgas ne santuokoje. Paslaptis tame, kad sutuoktinius vienija Šventa Dvasia, Kuri stiprina jų maldas. Todėl negalima nesimelsti: per daug pastatyta ant kortos. Galite įsivaizduoti maldą tik už dešinę kūno dalį? Jei viena pusė neturi palaikymo ir apsaugos, ta pati lemtis laukia ir kitos kūno dalies. Tą patį galima pasakyti apie tave ir tavo vyrą. Jei melsiesi už save, bet  nesimelsi už jį, niekada negausi norimo palaiminimo ir nepajausi gyvenimo pilnatvės. Viskas kas vyksta su juo, vyksta ir su tavimi, tai neišvengiama.

Vyro ir žmonos dvasinė vienybė duoda mums jėgą, kuri nepatinka mūsų priešui, išrandančiam vis naujas priemones suardyti mūsų santuoką. Jis norėdamas mus įveikti, išbando įvairius būdus: žema saviverte, puikybe, siekimu visada būti pirmu, nepageidaujamomis pažintimis ar pataikavimu savo silpnybėms. Jis meluos tau, sakydamas: „Niekas nepasikeis“, „Tau vis tiek nepavyks“, „Nėra jokios vilties susitaikyti“, „Tu galėtum būti laiminga su kitu“. Jis labai įtikinamai norės tave priversti patikėti juo, nes žino: kai tik juo patikėsi – tavo santuoka pasmerkta. Jei didesne dalimi patikėsi šiuo melu, tavo širdis sukietės, prarasdama Dievo tiesą. Bet kurioje iširusioje santuokoje kaip minimumas viena pusė būna nusiteikusi prieš Dievą. Užkietinęs savo širdį, tu prarandi galimybę žiūrėti į situaciją Dievo akimis. Kai mes nelaimingi santuokoje, ieškodami išeities iš padėties, griebiamės bet kurio šiaudo, nematydami vaizdo visumos. Mes viską priimam tik paviršutiniškai, bet Viešpaties valia lieka paslėpta. Bet jei meldžiamės,kreipiamės į Dievą, širdys suminkštėja, o akys atsiveria. Mes atgaunam viltį ir tikėjimą, kad Viešpats gali atstatyti sugriautą santuoką: „ Atlyginsiu jums už metus, kuriuos suėdė skėriai – skraiduoliai, šokliai, rijikai – ir skėrių vikšrai…“ (Joelis 2-25 ). Mes galim Juo pasitikėti, ir paprašyti Jo išvaduoti mus nuo skausmo ir beviltiškumo jausmo, išgydyti užkietėjusias širdis ir išmokyti atleisti. Mes galim pasitikėti Dievo galia, galinčia pelenus paversti meile.

Pamenate, kokiu džiaugsmu prisipildė Marijos Magdalietės širdis, kai ji atėjusi trečią dieną po nukryžiavimo prie Jėzaus kapo, pamatė, kad Jo nėra, kad Jis prisikėlė Viešpaties galia? Kas gali būti stipresnio už sielą užpildantį džiaugsmą, matant kaip atgyja  tai kas mirė! Jėga, prikėlusi Jėzų, šiandien gali prikelti jūsų santuoką ir pripildyti nauju gyvenimu. „Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe“( 1 Kor 6-14). Nėra kitos jėgos, galinčios tai padaryti. Bet tai įmanoma tik su pilna ryžto pasiekti Dievą širdimi, tik besąlygiškai pasiruošus praeiti sunkų kelią, laukiant meilės atgimimo. Kelias į džiaugsmą neįmanomas be skausmo. Tu pati turi nuspręsti savo santuokos likimą ir daryti viską dėl jos atgaivinimo. Tu turi patikėti: tai, kas tavo santuokoje buvo sugriauta skausmu, abejingumu ir egoizmu, galima atstatyti. Tu turi tikėti: bet kuri gyvenimo tragedija, palaužusi tave, – prievarta, vaiko mirtis, vyro neištikimybė, skurdas, artimo žmogaus netektis, sunki liga ar nelaimingas atsitikimas – neturi tapti mirtina gėla. Tu turi patikėti: visa, kas skiria tave su vyru – darboholizmas, alkoholizmas, priklausomybė nuo narkotikų ar depresija – viską galima įveikti. Tu turi žinoti: bet kuri tyliai, nepastebimai atslinkusi nelaimė ir įsimaišiusi į tavo su vyru santykius – karjeroje, svajonėse, vaikų auklėjime ar egoistiškuose troškimuose, – su viskuo galima susitvarkyti. Tu turi patikėti: Dievas visagalis, gali įveikti visa tai ir dar daugiau.

Jei vieną rytą prabudus, suprasi, kad šalia gulintis vyras tapo tau svetimu žmogumi; jei jauti tylią neapykantą, kuri sutrauko visus dvasinius siūlus tarp jūsų; jei matai, kad nyksta meilė ir viltis; jei savitarpio santykiai pripildyti skausmo, pykčio ir nevilties; jei kiekvienas ištartas žodis jus atitolina ir stato neįveikiamas kliūtis, – jei tai vyksta jūsų gyvenime, gali būti tikra: tai nėra Dievo valia. Viešpats nori pašalinti visus barjerus ir atstatyti jūsų santuoką. Jis gali užgydyti visas žaizdas ir pripildyti tavo širdį meile. Niekas kitas, tik Dievas gali tai padaryti.

Bet tu turi tvirtai pasakyti: „Viešpatie, meldžiuosi, kad pasibaigtų konfliktai, kad sugriūtų priešiškumo siena tarp mūsų. Išvaduok mus nuo skausmo ir neapykantos, kuriais mes ginamės. Išmokyk atleisti. Kalbėk mūsų lūpomis tam, kad mūsų žodžiuose lietųsi Tavo meilė, Tavo taika. Išardyk šią sieną ir išmokyk eiti Tavo keliu. Ištrauk iš neišmanymo, kuriame esame; atskleisk Savo tiesą, kad išgytume ir atgimtume naujam gyvenimui, kaip Tu nori.“Neskubėk skelbti savo santuoką beviltiška ir neprašyk Dievo kito vyro. Jis gali tavo dabartinį vyrą nauju kūriniu Kristuje. Vyrai ir žmonos sutverti ne tam, kad pyktųsi, jaustųsi vienas kitam svetimi, gyventų negyvoje santuokoje ar atskirai, kentėtų pažeminimus ir skirtųsi. Mes neturim savo santuokos palikti likimo valiai, privalom kovoti, nes turim viltį. Mūsų pusėje Dievo jėga. Ištrauka iš Stormi Omartian knygos „Pamaldžios žmonos jėga“. Jei jūsų santuoka pergyvena sunkų laikmetį, čia rasite patarimų, kurie padės naujai pažvelgti į jūsų šeimos susiklosčiusią situaciją ir padės priimti teisingą sprendimą. Sužinosite, koks yra tikras žmonos pašaukimas. Stormi Omartian, pateikdamas gyvenimiškus pavyzdžius, parodo kokia efektyvi gali būti jūsų malda. Dažnai, tik ji gali viską ištaisyti.

Vertė Liusė Gecevičienė