Sykį gyveno šlavėjas, kuris iš visos širdies buvo pasišventęs Krišnos šventyklos švarinimui.

Kai jis matydavo tūkstančius Krišnos garbintojų ateinant pamatyti Viešpaties,

kas kartą galvodavo, kad Viešpats daršano metu visą laiką stovi,

todėl turėtų būti labai pavargęs.

Taigi, kartą jis naiviai pasisiūlė Viešpačiui kokiai dienelei užimti

Jo vietą altoriuje, nes troško, kad Viešpats galėtų atsipūsti.

Krišnos Dievybė atsakė: „Aš nieko prieš pailsėti.

Paversiu tave tokiu pat kaip Aš, bet turi pažadėti vieną dalyką.

Tiesiog privalai ten stovėti, kaip kad Aš, ir kiekvienam šypsotis bei dalinti palaiminimus.

Niekur nesikišk ir nesakyk nė žodžio.

Skaityti toliau →

Sapnavau, kad kalbuosi su Dievu.

– Norėjai manęs ko nors paklausti? – pasiteiravo Dievas.

– Jei turi laiko, – pasakiau.

Dievas nusišypsojo:

– Turiu visą amžinybę. Kokie klausimai tau neduoda ramybės?

– Na, kuo Tave labiausiai stebina žmonija?

Dievas atsakė:
Skaityti toliau →